2010 08 30
Kam iš viso reikalingos „cementovkės“? Kiekvienas bent porą mėnesių universitete pasitrynęs studentas vienu ypu išpyškins, kad tai geras balius, ryšiai, naujos pažintys bei naudinga informacija.
„Kitas variantas“ irgi šventė „cementovkę“, tik, žinoma, kiek KITAIP. Aptarkim panašumus ir skirtumus.
Pirma, kuris studentas sekmadienio popietę keltųsi iš lovos ir žygiuotų į „cementovkę“? Jis paprasčiausiai parptų po šeštadienio „iškilmių“. O KV savanoriai, nepaisydami Naglio Šulijos burtų apie blogą orą, linksmi ir žvalūs susirinko V. Kudirkos aikštėje. Negausus, bet energingas būrelis. Svarbu, ne kiekybė, taip sakant…
Nesulaukę užsiregistravusių Klaipėdos ir Kauno atstovų, kurie matyt orientacines varžybas pradėjo savo miestuose ir kažkur nuklydo, 5 komandos pradėjo linksmą pasiblaškymą po Vilniaus senamiestį. Komandų nariams Sereikiškių parke teko šokdinti vyresnius nei 30 metų asmenis, su nepažįstamais žmonėmis šokti kankaną Katedros aikštėje, surasti 10 žmonių, kurie sutiktų nusifotografuoti drauge iškišę liežuvius, Vokiečių gatvėje rinkti parašus, kad būtų įkurtas raudonųjų žibintų kvartalas….
Įdomią užduotį teko atlikti Rotušės aikštėje. Miniai žmonių žiūrint Lietuvos rinktinės varžybas su Kanados ekipa, reikėjo kokiu nors būdu atkreipti mažiausiai 10 žmonių dėmesį. Vieni skandavo, kad serga už Kanadą (aukų išvengta), kiti bandė inscenizuoti nekaltos mergelės prievartavimą (mažai dėmesio) ar prisidėti prie sirgalių („Ar Javtokas šiandien aikštėj žaidė? – vyrai žiūri į ekraną ir kinko galvom). Tiesa, Rotušės aikštę ne visi rado iš pirmo karto. Viena komanda (redakcijai vardai, pavardės ir asmens kodai žinomi), nežinodama, kur tiksliai Mantas Petruškevičius rengė ketvirtąjį savo laidos sezono atidarymą, nulėkė Pramogų banko link (o bože…). Žinoma, paskui bandyta įrodinėti, kad tai buvo iš anksto suplanuotas strateginis sprendimas, bet niekas nepatikėjo.
Ar studentai per „cementovkę“ gieda Lietuvos himną? O KV savanoriai jį ne tik gieda ar repuoja, bet ir nebyliai jį į taktą suploja!
Studentų „cementovkės“ vinis – balius su pirtimi. KV taip banaliai nesielgia – renkasi didelę pievą prie Baltojo tilto, pledukus ir suneštinių vaišių (be alkoholio!) stalą. Tada prisikiša už kelnių servetėlių, susikimba po tris ir laksto tas servetėles bandydami vieni kitiems ištraukti. Arba užsiriša akis ir stengiasi išvengti bombų. Dar skleidžia keistus gyvūnų garsus ir ieško bendraminčių. Tai tik keli iš daugelio komandinių žaidimų, kurių tikslas toks pat kaip ir studentų „cementovkėse“ – geriau vienas kitą pažinti, prisiminti vardus ir smagiai drauge praleisti laiką. Ir jei ne išsipildę Šulijos burtai, dar ilgai ir nenuobodžiai KV savanoriai būtų „cementavęsi“. Pilnas maišas nesuvalgytų skanėstų nukeliavo į KV ofisą, tad laukiam tęsinio….
Viltė Glodenytė
