Nežinau, kaip Jūs, bet aš kartais bijau kalbėtis su žmonėmis, bent jau taip yra dabar. Kažkada velniškai to bijodavau, dabar tai pakyla iki… 10%, kartais. Žinau, kad iki šiol galėjote galvoti apie tai kitaip, bet taip tiesiog nutinka.. Kartais būna nejauku. Ar taip būna ir Jums?
Per visą tą laiką, kai bendrauju su žmonėmis supratau daug dalykų ir vienas iš geriausių buvo tas, kad visi mes bijom ir bijom daug ko.. Šiek tiek išsiplėsiu pasakodamas apie tai.
Ar Jums pažįstama tokia situacija: eini sau gatve, matai visus tuos žmones ir kažkaip slapčia nujauti, kad jie visi „tvarkoje”. Staiga reikia užkalbinti vieną kitą iš jų ir prasideda:
● Kad tik nepasirodyčiau kvailas;
● Jie taip pasitiki savimi, o aš ne;
● Jie neturi jokių baimių;
● Jie visi protingi ir pastebi kiekvieną mano klaidą / trūkumą;
Pirmas dalykas ką Jums reikėtu tokiu atveju suprasti, kad visi aplinkui turi tas pačias baimes ir vaikšto galvodami apie tą patį, apie ką ir Jūs, kai reikalai pakrypsta link bendravimo su žmonėmis. Visi jaučiasi šiek tiek išsigandę. Esu girdėjęs žmones sakant, kad seilės išdžiūsta. Žinau merginų pasakojimų, kad jos tiesiog išsigąsta, kai sutinka joms patinkantį vaikiną. Tai tiesiog vyksta. Žmonės net prisigeria, vien tam, kad tos baimės išnyktų susipažįstant, nors jų kūnai rėkia, kad jiems skauda… Niekas nemėgsta tų pojūčių.
Kaip manote, kaip elgiasi išsigandę žmonės? Jie bando atrodyti pasitikintis savimi. Jie tik bando. Išties jie nori atsipalaiduoti. Jie nori pamatyti žmogų, kuris gali su jais laisvai bendrauti, jie nori pasitikėti kitais žmonėmis ir savimi. Jie nori būti šalia tokio žmogaus, jie nori gabalėlio to bendravimo. Tai būkite tas žmogus. Kas Jums draudžia? Jūsų baimės?
Galite sau sakyti: „aš nežinau, kaip tai padaryti”, „mano mieste nėra pakankamai žmonių”, „žmonės čia yra nekalbūs”, „tas tiesiog nesuveiks man”. Jeigu tokios mintys lenda į galvą, tai paklauskite sekančio klausimo savęs – „Ar aš galiu būti tikras 100%, kad (pabaikite sakinį pasiteisinimu): pvz. Ar aš galiu būti tikras 100%, kad: „aš nežinau, kaip tai padaryti”, „mano mieste nėra pakankamai žmonių”, „kad žmonės čia nekalbūs”, „tas tiesiog nesuveiks man…?”. Ar esate tikras tuo, kad Jūsų aplinkoje nėra nė vieno žmogaus, kuris labai panašiomis sąlygomis pasiekė tai, apie ką mes čia diskutuojame?
Žmonės bijo Jūsų, ne mažiau nei Jūs jų. Tad būkite tas, kuris pralaužia ledus. Kaip manote, kiek aš sutinku keistų mimikų, kai pakalbinu žmones? Kiekvieną kartą būdamas tarp nepažįstamų žmonių sutinku tokių, kurie nežino ką atsakyti, kai prie jų prieina nepažįstamas (aš) ir sako ‚Hei! Laba! Kaip diena?”, ir tai nieko tokio. Jie tiesiog nepratę, bet aš to nelaikau standartu. Aš kalbinu toliau ir jie ima šnekėti, o jeigu ne, tiesiog judu toliau… Sutinku daug žmonių kurie kalba ir kalba labai maloniai, beje, aš čia daugiau apie vyrus, nei apie moteris. Taip aš suradau daug draugų.
Taigi, būkite tas, kuris laužia ledus ir drąsiai sako „labas” visiems ir atminkite, kad kartais žmonės nori pabūti vieni, tas irgi gerai, o visi kiti gali tapti Jūsų draugais. Nebūtina visiems visų bijoti.
