Kadangi žmona tvarko visą buitį, jam nejauku pagalvoti, kaip gyvens be jos. Tad jis ramiai sliūkina į savo kambarį, įsijungia kompiuterį, ir skaito naujienas. Vaikas atneša vakarienę. Romas valgo skaitydamas šalies ir užsienio naujienas, po to, žinoma, aplanko įžymybių gyvenimui skirtus puslapius ir apžvelgia ką gero rodo per teliką. Tačiau nieko žiūrėti nesinori. Norisi nusišauti. Romo šeima prieš pusantrų metų pirko būstą su 4,4 proc. metinėmis palūkanomis dvidešimčiai metų. Dabar palūkanos išaugo iki aštuonių su puse procento, tad nelieka pinigų nei atostogoms, nei pramogoms, o ir maistą reikia pirkti atidžiai. Romas ieško išeities aiškindamas darbdaviui, kad jam reikia daugiau pinigų, rodo pirštu į ilgus viršvalandžius, bet bosas tik žada ir ragina nenuleisti nosies. Mūsų Romas mėgsta susitikti su draugais, ką daro bemaž kiekvieną savaitgalį. Draugai buvę bendramoksliai, kai kurie taip pat vadybininkai. Smagu prisiminti gerus laikus, kai alus liejosi upeliais, o mokslai buvo iki lemputės. Smagu už tai išlenkti bokalą. Kas belieka, kai visas gyvenimas toks pilkas ir šleikštus. Jam taip norėtųsi ištrūkti iš viso šito mėšlo, kad taip toliau nuo Lietuvos…
Žinoma, Romas laikinai pabėga nuo pilkumos susitelkęs į savo darbą. Taip gali užsimiršti. Darbas nėra labai įdomus, bet nesinori pavesti bendradarbių (žinoma, Romas viršininko nemėgsta). Jis nuoširdžiai stengiasi kuo geriau atlikti savo darbą. Tik kodėl negali už savo darbą gauti normalaus atlyginimo? Taip jau antroje darbovietėje… Kodėl Romas stengiasi dėl kitų, bet niekas jam neatsako tuo pačiu? Kodėl visos studijų laikų svajonės pavirto pelenais? Kodėl, mąsto Romas, jis savu laiku nenuėjo į Gariūnus? Dabar gyventų kaip žmogus…
Ir taip toliau, ir panašiai. Romas niekam nelinki blogo ir nuoširdžiai stengiasi dėl kitų. Jis myli savo žmoną, tačiau negali suprasti, kodėl ji tokia atžagari ir priekabi. Kaip viskas būtų puiku, jei ši būtų nors kiek meilesnė! Kodėl darbe jį tik išnaudoja, bet juo nė kiek nepasirūpina? Visuomet padeda savo mamai, bent ši jį myli ir vertina. Ką ir bepasakysi: visi sako, kad Romas yra „toks geras žmogus”. Jis su niekuo nenori pyktis, visuomet stengiasi, tačiau kaip ten išeina, kad retas kuris tai įvertina ir atsako tuo pačiu? Kodėl Romas stengiasi, tačiau niekas to nevertina? Kodėl jo žmona blizgina akis į kaimyną, kuris jai nė kruopelytės nepadarė tiek gero kaip jis, jos vyras? Ir, aišku, Romas ne vienas. Jis pažįsta nemažai tokių „gerų žmonių”, kurie taip pat stringa. Kas čia yra? Ar tikrai jis gimė ne toje vietoje, ar Lietuvos žmonės tokie nedėkingi? Ar tai ekonominė situacija? Žinoma, Romas viliasi, kad ateityje viskas bus geriau, tačiau nieko panašaus „nesišviečia”. Nusivylęs, paniuręs ir piktas. Jo gyvenime, bendrai paėmus, nėra kuo per daug džiaugtis. Kiūtina prie televizoriaus ir įsijungia gerklėje sėdinčią pramoginę laidą. „Sumautas, sumautas mano gyvenimas, o aš pats – visiškas nevykėlis” – tylomis sau mąsto mūsų herojus.
Kodėl šio gero žmogaus likimas toks nesėkmingas, kodėl būtent jam likimas iškrėtė piktą pokštą? Visa bėda ir yra ta, kad Romui taip tinka diagnozė „geras žmogus“. O tokie geriečiai dėsningai susilaukia Romo likimo. Ne, Romui gyvenimas neiškrėtė pikto pokšto. Jam tik nepasisekė, nes jis pasuko „gerojo žmogaus“ keliu. Ir nuėjo šiuo taku pakankamai toli, kad atrastų save nusivylusį, bejėgį ir laukiantį išganymo, kuriuo ir pats nelabai tiki. Pažvelkime, kaip Romas tapo „geriečiu“, ir kas konkrečiai nulėmė jo likimą.
Pirma, Romas yra toks kaip visi. Jis nemėgsta išsiskirti. Jis toks pat, kaip ir visi jo draugai. Bent jau visaip stengiasi tokiu būti. jam labai svarbu, kad draugai jį priimtų į savo ratą, todėl jis lengvai jiems pataikauja ir vengia išsišokti su nebūdingomis jų kompanijai mintimis. Tokius kaip Romas galima pavadinti bandos žmonėmis. Jie mąsto taip, kaip mąsto jo draugai. Jis vertina „chebrą“, tad nė nesusimąstydamas persiima jos vertybėmis. Kartais jis trumpam pamąsto, kad jų šnekos lėkštos ir kvailos, tačiau noras priklausyti savo ratui greitai jas nugesina. Jis geria dėl to, kad geria „visi“. Žino, kad tai blogai, bet apie tai stengiasi negalvoti. Jis yra „toks, kaip visi“, tad taip ir elgiasi. Paprastas, niekuo neišsiskiriantis normalus žmogus. Bandos žmogus.
Antra, mūsų Romas kenčia dėl prastos savigarbos. Jam labai svarbu ką apie jį mano kiti. Taip svarbu, kad jis linkęs ir paaukoti savo nuomonę, jei tai padarys kitus laimingus. Romui tai labai svarbu. Jis nepasitiki savimi, todėl nuolat daro viską, kad kiti jį palaikytų ir gerai apie jį galvotų. Todėl jis ne tik kartoja tai, kas turėtų patikti kitiems. Jis ir stengiasi taip padaryti, kad kiti jį įvertintų. Jis pasirengęs padėti, pasirengęs suteikti paslaugą. Tik, deja, kažkodėl niekas jo nevertina. Romui dirbtinai saldžiai šypsosi, tačiau jis negali nejausti, kad už to neslypi nei dėkingumas, nei pagarba. Priešingai, svarbiausi jam žmonės, dėl kurių labiausiai stengiasi, nėra jam nė kiek dėkingi. Jie juo naudojasi. Neseniai Romas suprato, kad tai dėsninga – kuo labiau jis siekia kito žmogaus palankumo, tuo begėdiškiau juo tas naudojasi. Žinoma, savigarbos tas neprideda.
Trečia, kadangi Romas jaučiasi tikrai „šūdinai“, jis daug laiko praleidžia prasiblaškydamas prie kompiuterio, žiūrėdamas atsibodusias televizijos programas, ir kalbėdamasis iš tuščio į kiaurą su savo draugais prie alaus butelio. Jo laisvalaikis, švelniai tariant, nuobodus ir vienodas. Neatostogavo jau trečius metus, nes nėra pinigų. Anksčiau reikėjo taupyti pradinei įmokai už butą, dabar jau smaugia staigiai išaugusios palūkanos. Todėl Romas savo laisvalaikį leidžia prasiblaškydamas su tuo, kas nekainuoja ir kas po ranka.
Ketvirta, Romas tikisi ir viliasi, kad kaip nors pakeis savo gyvenimą, tačiau išganymo laukia iš dangaus. Jis dažnai pamąsto, kad gyvenimas jam neteisingas ir viliasi, kad galbūt vieną dieną viskas kaip nors pasikeis. Deja, nesikeičia, tad Romui telieka pripažinti sau tai, kuo jis pamažu įtikėjo pastaraisiais metais – kad yra nevykėlis, o tokiems niekuomet nesiseka.
Tad yra kelios gerojo žmogaus charakteristikos. Atpažinsite jas – atpažinsite žmogų, kuris gyvena taip, kaip Romas. Šios keturios charakteristikos yra:
● Nesavarankiškas mąstymas. Noras priklausyti kompanijai, būti priimtam ir suprastam blokuoja asmens originalumą. Šis žmogus kartoja visuotinai pripažintas tiesas, vadovaujasi visuotinai priimtomis vertybėmis.
● Žemas savęs vertinimas. Tai verčia „gerąjį žmogų“ aktyviai siekti kitų žmonių palankumo, nuolat siekti kažko, ko dar neturi. Net jei toks žmogus ir gauna tokių dalykų, kurių troško, tai tik trumpam padeda. Po neilgo laiko jis ir vėl jaučiasi kaip anksčiau. Žemos savigarbos žmogų valdo stygiaus psichologija. Jis mato tai, ko jam stinga, bet nemato, kiek daug gero turi ir nemoka tuo pasidžiaugti. Kadangi jis pats nevertina to, ką turi, tai kiti mato dvasinį skurdžių, ir atitinkamai su juo elgiasi taip ir patvirtindami, kad jis dvasios skurdžius. Taip ir išeina: tiki, kad esi nevertingas, ir pasaulis atseikėja tau pagal tikėjimą.
● „Gerasis žmogus“, arba dvasios skurdžius daug laiko praleidžia prasiblaškinėdamas tuo, kas po ranka. Šis žmogus neturi įdomaus laisvalaikio, nes nemyli savęs ir neleidžia sau gyvenimą praturtinančių pramogų. Jo gyvenimas sukaustytas, nes ji nemoka savęs išreikšti. „Gerasis žmogus“ neturi gyvenimo stiliaus, nes jo stilius – siekti patikti kitiems, prisiderinti, ištirpti kitų žmonių prielankume.
● Tikisi palankesnio likimo, nes neprisiima atsakomybės. „Gerasis žmogus“ nemąsto savarankiškai, todėl atsakymo į savo klausimus ieško kolektyviniame prote. Jei visuomenės dauguma mano, kad tokios bėdos kaip to – atsitiktinė nesėkmė, kad jam nepasisekė su darbdaviu ar žmona, tuomet jis daug nesusimąstydamas taip ir galvos. Kolektyvinis mąstymas lėkštas ir klaidingas – tą lengvai gali pastebėti kiekvienas, kuris pažvelgs į jį kritiškai. Kolektyvinis mąstymas – tai mitų rinkinys. Tai iš tokių pat kaip tu perimtos mintys. Kadangi dauguma žmonių nei laimingi, nei sėkmingi, tai ir perimdamas bandos mąstymą pasmerki save tokiam likimui. Kažkas yra pasakęs: jei pažvelgsi į tai, ką daro visi, ir darysi priešingai, yra 98 proc. tikimybė, kad būsi teisus. Todėl yra du procentai kitaip manančių, kurie nuolat laimi gyvenime. Jie daro kitaip, nei gerieji žmonės, o šie apie juos skaito žurnaluose. Tas skiltis vadinasi „Įdomūs žmonės“.
„Gerasis žmogus“ nuolat piktas ir nusivylęs, nes jis pastoviai sulaukia priešingų rezultatų nei siekė. Deja, kolektyvinio mąstymo pančiai, o vėliau ir baimė jam neleidžia išsiveržti ir pradėti gyventi kaip liepia širdis. Pažvelkite atidžiau: visi „įdomūs žmonės“ yra savarankiško mąstymo asmenybės, kurios nebijo savęs išreikšti. Šie žmonės vertina tai, ką turi, ir drąsiai parodo savo asmenybės privalumus. Ir savo trūkumų jie taip neslepia kaip „gerieji“. „Įdomūs“ skaitosi su savo norais – verčia juos veiksmais. Pastarieji nuolat įkyriai primena piktiems „geriesiems“, kad žmogus į gyvenimą atėjo kad šviestų ir skleistų save. Štai kodėl šie tokie žavūs ir lengvai gauna tai, ko nori. Jie tikri. Jie vertina tai, ką turi, ir gyvenimas jiems atseikėja pagal jų tikėjimą. Jei „gerieji“ nori, kad kas nors jiems pagaliau pasikeistų, jie turi išmokti jau dabar vertinti tai, ką turi, mylėti tai, saugoti ir puoselėti.
Tai, kas juose vertinga sudaro jų asmenybės vertę. Jei pats pamiršti, kad tai turi, ir visą savo dėmesį sutelkti vien į stygių – tuomet padauginsi tai, ko tiek daug turi dabar – deja, bet tavo gyvenime didės ne tai, ko taip nori, bet paties stygiaus. Gyvenimas mums duotas tam, kad džiaugtumėmės juo ir kad išreikštume save svajonėmis ir veiksmais. Pakeiskite savo mąstymą, būkite dėkingi už tai, ką turite, vertinkite savo svajones ir nebijokite savęs išreikšti. Nustokite dairytis į draugus, dairykitės į „įdomius“. Tuomet jūs pradėsite auginti gausos raumenis ir pats tapsite vienu iš “įdomiųjų”.
Aurimas Guoga
Šaltinis: http://www.aguoga.lt/?object=straipsniai&action=view&id=26
