Pastaraisiais metais aukso rinkos komentarai dažnai skamba optimistiškai: kainos kyla, centriniai bankai perka, infliacija stumia kainą aukštyn. Ir visa tai yra tiesa. Bet ar kas nors klausia: o kas gali nutikti blogai? Kaip yra pastebėjęs ekonomistas Nassimas Talebas: „Rizika – tai tai, kas lieka, kai jums atrodo, jog viską apgalvojote.” Protingas investuotojas turi žinoti ne tik privalumus, bet ir pavojus.
Kainos burbulo rizika
Nors auksas yra materialus turtas su tūkstantmečių istorija, tai nereiškia, kad jo kaina negali būti pervertinta. Istorijoje jau buvo precedentų: 1980 metais aukso kaina pasiekė rekordą, po kurio sekė dvidešimties metų nuosmukis. Investuotojai, pirkę viršūnėje, laukė beveik trisdešimt metų, kol jų investicija vėl tapo pelninga.
Šiandien, kai kainos vėl yra istoriškai aukštame lygyje, šis klausimas aktualus. Ar dabartinės kainos atspindi fundamentalius veiksnius, ar jose jau yra spekuliacinis elementas? Vienareikšmiško atsakymo nėra, bet rizika egzistuoja – ir ją reikia vertinti.
Likvidumo spąstai
Auksas dažnai vadinamas „likvidžiu turtu”, tačiau tikrovė sudėtingesnė. Biržoje prekiaujami aukso fondai tikrai yra likvidūs – juos galima parduoti per sekundes. Tačiau fizinis auksas – luiteliai ir monetos – reikalauja laiko ir pastangų pardavimui. Reikia rasti pirkėją, suderinti kainą, kartais priimti nuolaidą nuo rinkos kainos.
Be to, fizinio aukso pardavimo metu dažnai taikomas skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo kainos (spread), kuris gali siekti kelis procentus. Tai reiškia, kad trumpalaikiam investuotojui fizinis auksas gali būti nuostolingas net tada, kai rinkos kaina nepasikeitė.
Reguliavimo rizikos
Nors šiandien daugelyje šalių investicinis auksas nėra apmokestinamas PVM, tai nėra garantuota amžinai. Vyriausybės gali keisti mokesčių taisykles, įvesti naujus reguliavimus ar net apriboti privačią aukso nuosavybę – kaip tai padarė JAV 1933 metais, kai prezidentas Ruzveltas uždraudė privatiems asmenims laikyti aukso luitus.
Šiandien toks scenarijus atrodo mažai tikėtinas, bet ar 1932 metais amerikiečiai tikėjosi, kad vyriausybė konfiskuos jų auksą? Istoriją ignoruoti būtų naivu. Ypač krizės metu vyriausybės priima neįprastus sprendimus, ir turtas, kuris atrodo „saugus” normaliu metu, gali tapti reguliavimo objektu.
Alternatyvų kaštai
Kiekvienas euras, investuotas į auksą, yra euras, neinvestuotas į kažką kitą. Ekonomistai tai vadina „alternatyvų kaštais”. Jei per dešimtmetį akcijų rinka grąžina dešimt procentų per metus, o auksas – tris, tai skirtumas – septyniasdešimt procentų prarastos grąžos per dešimt metų.
Žinoma, auksas ne visada atsilieka – krizės metu jis dažnai lenkia akcijas. Bet svarbu suprasti, kad auksinės monetos investavimui ar bet kokia kita aukso forma nėra „nemokama” investicija. Ji turi kaštą – ir tas kaštis yra prarastos galimybės kitur.
Saugojimo ir draudimo kaštai
Fizinis auksas reikalauja saugojimo. Namuose – tai seifas ir rizika dėl vagystės. Banko saugykloje – tai mėnesiniai mokesčiai. Draudimas – papildomi kaštai. Visa tai mažina grynąją grąžą ir turi būti įskaičiuota į investicijos vertinimą.
Mažiems kiekiams šie kaštai proporcingai didesni. Investuotojui, turinčiam kelias uncijas, saugojimo mokestis gali sudaryti reikšmingą dalį metinės grąžos.
Suprasti prieš investuojant
Rizikų sąrašas nėra priežastis neinvestuoti. Tai priežastis investuoti informuotai. Pirmasis žingsnis – suprasti, kas yra investicinis auksas, kokios jo kategorijos ir kokias savybes kiekviena iš jų turi. Investicinis auksas – tai grynumo ir formato standartus atitinkantys produktai, pripažinti tarptautinėje rinkoje. Jų vertė tiesiogiai susieta su aukso rinkos kaina, skirtingai nuo juvelyrinio aukso, kurio kainoje didelę dalį sudaro darbo ir dizaino kaštai.
Kiekvienas turtas turi rizikas. Aukso rizikos nėra didesnės nei akcijų ar nekilnojamojo turto – jos tiesiog kitokios. Klausimas ne „ar yra rizikų?”, o „ar aš jas žinau ir ar esu joms pasiruošęs?” Žinoti rizikas iš anksto yra geriausias būdas jų išvengti arba bent jau sumažinti jų poveikį.
