Dar prieš dešimtmetį panaudotas aliejus iš restoranų virtuvių ar maisto pramonės įmonių keliaudavo tiesiai į nuotekų sistemas arba, geriausiu atveju, į bendrus atliekų konteinerius. Šiandien situacija kardinaliai pasikeitė – tai, kas kadaise buvo problema, virto pelningos verslo grandinės dalimi.
Tyliai besiformuojanti industrija
Europos Sąjungos žaliojo kurso direktyvos ir Lietuvos aplinkosaugos reikalavimai sukūrė visiškai naują rinką. Biodegalų gamyba, kuri anksčiau atrodė kaip ateities technologija, tapo kasdienybe. O jai reikalinga žaliava – panaudoti augaliniai riebalai, fritūro aliejus, maisto pramonės likučiai.
Pasak aplinkosaugos ekspertų, vienas litras netinkamai utilizuoto aliejaus gali užteršti iki tūkstančio litrų vandens. Tai reiškia, kad kiekviena picerija, kiekvienas restoranas, kiekvienas maisto fabrikas kasdien susiduria su dilema: kaip efektyviai ir teisėtai atsikratyti šių atliekų?
Būtent čia atsiranda specializuotos įmonės, kurioms aliejaus atliekos yra ne problema, o vertinga žaliava biodegalų gamybai.
Verslo logika, kuri veikia
Įdomiausia šios rinkos savybė – ji naudinga visiems dalyviams. Restoranai ir maisto gamintojai išvengia brangių utilizavimo mokesčių bei galimų baudų už aplinkosaugos pažeidimus. Surinkėjai gauna žaliavą, kurią galima parduoti perdirbėjams. O galutiniai vartotojai – transporto įmonės – naudoja ekologiškesnius degalus.
„Circular economy” – žiedinė ekonomika – čia veikia savo gryniausia forma.
Lietuvoje ši niša ilgą laiką buvo fragmentuota. Smulkūs surinkėjai dirbo be sistemos, dideli žaidėjai nekreipė dėmesio į „mažas” atliekų srautus. Tačiau pastaraisiais metais atsirado profesionalių tarpininkų, kuriems maisto (aliejaus) atliekų supirkimas tapo pagrindine veikla – jie siūlo skaidrias sąlygas tiek individualiems surinkėjams, tiek didesnėms logistikos kompanijoms.
Ką tai reiškia praktikoje?
Mažas restoranas Vilniaus senamiestyje kasdien išmeta apie penkis litrus panaudoto aliejaus. Per mėnesį – maždaug 150 litrų. Metinė apimtis – beveik du kubiniai metrai atliekų, kurios, netinkamai tvarkomos, gali tapti rimta aplinkosaugine ir finansine našta.
Tačiau ta pati apimtis, perduota profesionaliems surinkėjams, virsta biodegalų žaliava. Restoranas ne tik išvengia problemų, bet kai kuriais atvejais net gauna simbolinį atlygį už atliekas.
Stambiems maisto gamybos įmonėms situacija dar patrauklesnė. Mėsos perdirbimo fabrikai, konditerijos cechų tinklai, didelės maitinimo įstaigos – visi jie generuoja atliekų srautus, kurie jau seniai nustojo būti nuostoliais.
Ateities perspektyvos
Europos Komisijos planai iki 2035 metų numato, kad biodegalų dalis transporto sektoriuje turėtų siekti bent 14 procentų. Tai reiškia, kad paklausa panaudotiems riebalams ir aliejams tik augs.
Kartu griežtėja ir atliekų tvarkymo kontrolė. Aplinkos apsaugos agentūra vis dažniau tikrina įmones, o baudos už netinkamą utilizavimą siekia tūkstančius eurų.
Verslams, kurie dar neoptimizavo savo atliekų srautų, tai signalas susimąstyti. Ne vien dėl ekologijos – nors tai, žinoma, svarbu – bet ir dėl elementarios verslo logikos.
Žiedinė ekonomika nėra tik madinga sąvoka strateginiuose dokumentuose. Tai konkrečios verslo galimybės, kurias pastebi ir išnaudoja lankstūs rinkos dalyviai. Panaudotų aliejų ir riebalų sektorius – vienas ryškiausių tokių pavyzdžių Lietuvoje.
